Psichologė psichoterapeutė Eglė Šekštelo
Mentalizavimas padeda mums suprasti savo ir kitų elgesį per sąmoningumą ir jautrumą sau bei kitam. Paaugliams bei jauniems žmonėms neretai būdingi konfliktai, nesutarimai, kurie galiausiai turi įtakos jų stresui, patiriamam tarpasmeniniuose santykiuose, o tai gali prisidėti ir prie minčių apie savižudybę ar savižalą. Šiame straipsnyje kalbama apie tai, kaip savižala be ketinimo nusižudyti kartais gali tapti savireguliacijos mechanizmu, siekiant emocinio nusiraminimo, ir kaip mentalizacijos taikymas gali padėti geriau mentalizuoti – suprasti save ir savo emocijas, geriau reguliuoti, ypač jaunų žmonių, jausmus.
Kas yra mentalizavimas
Mentalizuoti – tai gebėti suvokti savo mintis bei jausmus, numanyti, kokios kito žmogaus mintys bei jausmai, ir suprasti savo ir kito žmogaus tarpusavio santykius. Mentalizavimas susijęs su tuo, kaip veikia mūsų protas: ką jaučiame ir galvojame ir kodėl būtent taip ar kitaip elgiamės. Tai reiškia mėginimą suprasti save iš šono, o kitą – iš vidaus („pabūti kito batuose”), ir yra tiesiog būtina, kad galėtume tarpusavyje bendrauti. Geriau suprantant tiek save, tiek kitą, mūsų asmeniniai ir socialiniai santykiai tampa geresni.
Pagrindinė pablogėjusios mentalizacijos priežastis – stiprus emocinis sujaudinimas. Kai emocijos intensyvios, žmogaus gebėjimas mentalizuoti pablogėja ir gali net visai užsiblokuoti. Kad nustojame mentalizuoti, rodo keletas ryškių požymių: kategoriškumas arba buvimas „tikram” dėl kitų žmonių motyvų; mąstymas „juodai” arba „baltai”, be niuansų ir alternatyvų; sumažėjusi empatija sau ar kitam; mažas domėjimasis savo ar kitų vidinėmis būsenomis; daug žodžių, bet mažai turinio; savęs žalojimas ir kitas destruktyvus elgesys; išorinių faktorių, o ne vidinių būsenų, pabrėžimas, pavyzdžiui, „todėl, kad skaudėjo galvą”, vietoje paaiškinimo, kas iš tiesų vyksta viduje.
Nementalizavimą taip pat rodo sunkumas atpažinti emocijas ir apie jas kalbėti, sunkumas atskirti vieną emociją nuo kitos. Kartais apie save kalbama tik faktais arba teoriškai samprotaujama, nejvardijama, kaip yra iš tikrųjų, kalbama be jausmų – tarsi pašnekovas jaustų, kad emocinis turinys atskirtas nuo to, kas sakoma (tariamoji nementalizuojanti būsena). Kitąkart neišreikštos emocijos atsiskleidžia veiksmu ar kūnu (teleologinė nementalizuojanti būsena), arba tai, kas mano galvoje, tampa lygu realybei (psichinio tapatumo nementalizuojanti būsena). Galiausiai reikšminga ir hipermentalizacija – netiksli mentalizacija ar pernelyg gilus permąstymas, atitrūkęs nuo to, kas iš tikrųjų vyksta.
Savižalos apibrėžimas
Savęs žalojimas – tai tyčinis kūno sužalojimas tam tikru būdu, siekiant pakenkti sau, tačiau neketinant nusižudyti. Savęs žalojimo būdai yra pjovimas, mušimas, kumščiavimas, žnaibymas, deginimas ir kiti, kuriais žmonės save žaloja. Savęs žalojimas dar vadinamas nesuicidiniu savęs žalojimusi (angl. non-suicidal self injury, NSSI). Kartais tai pasireiškia dėl patiriamų tarpasmeninių konfliktų, gyvenimiškų sunkumų, tokių kaip depresija, nerimas ar trauma. Savižala gali būti kaip įveikos būdas, siekiant susidoroti su stipriomis emocijomis, stresu, atstūmimu ir kitais iššūkiais, kurie asmeniui trukdo gyventi normalų gyvenimą. Savęs žalojimas – būdas atkreipti dėmesį, parodyti savo vidinį skausmą arba būdas kontroliuoti savo emocijas.
Savižala – gana rimta problema ir gali turėti neigiamų pasekmių asmens fizinei bei psichinei sveikatai, tarpasmeniniams santykiams. Be savižalos, galima skirti ir kitą destruktyvų elgesį: piktnaudžiavimą psichoaktyviosiomis medžiagomis, piktnaudžiavimą alkoholiu, ribojančią mitybą, bulimiją, destruktyvius santykius su kitais žmonėmis, nesikreipimą į gydytojus, kai to reikia, arba perdėtą hipohondrišką elgesį, operacijas ir procedūras, kurios yra pertekliniai ir galiausiai žalojančios asmenį.
Ką daryti savižalos atveju
Susidūrus su savižala, svarbiausia – mentalizuoti: stabtelėti ir pastebėti savo mintis, jausmus, stabdyti destruktyvų elgesį. Padėti gali ir nusikreipimo technikos – mokymasis technikų, užuot save žalojus, geriau jaustis ir taip mažinant savižalos impulsą, tam naudojamos ir telefono programėlės, pavyzdžiui, „Ramu” ar „distrACT”. Taip pat svarbu kreiptis pagalbos į specialistus – psichiatrą, psichologą, mentalizacija grįstos terapijos (MBT) specialistą, psichologą, apmokytą dirbti su asmenimis, kurie žalojasi. O jei savižalos impulsas itin stiprus ir nepavyksta sau padėti, svarbu nusikreipti ar gauti pagalbos – paskambinti pagalbos linijai 112 ir gauti skubią pagalbą.
Mentalizacija savižalai suprasti
Savižala dažnai vystosi dėl prieraišumo santykių su globėju (Fonagy, 2000). Gimusiam kūdikiui reikia, kad globėjas tiksliai suprastų ir atsakytų į jo emocines būsenas – jas pažymėtai atspindėtų. Tėvai formuoja vidines internalizacijas apie kūdikį, kurios vėliau internalizuojamos ir paties vaiko („esu drąsus”, „esu linksmas”, „esu greitas”, „jaučiuosi liūdnas” ir t. t.). Jautresni žmonės, užaugę aplinkoje, kurioje nebuvo pakankamai nuraminami ar validuojami, dažnai neišmoksta savo emocijų reguliuoti sveikesniais būdais. Tai dažniausiai ir vadiname emocijų disreguliacija.
Psichologinis „aš” formuojasi dėl globėjų internalizacijų apie kūdikį. Saugus, žaismingas bendravimas su globėju padeda integruoti įvairias primityvias vidines realybės būsenas. Tai mentalizacijos pradžia. Visgi ne visada tėvams, globėjams pavyksta gana tiksliai atspindėti ar net iškreiptai („tu blogas, nes verki”), būti saugiems. Tada vaiko savastyje atsiranda svetimkūnių – svetima savastis, svetimkūnis vaiko savastyje (angl. Alien Self).
Daugumą turimų „svetimkūnių” nė nepastebime, tačiau jei jie pradeda dominuoti mūsų psichikoje, tai gali prisidėti prie fragmentacijos, savižalos, destruktyvaus elgesio. Svetimkūnio patyrimas gali būti prilyginamas vidiniam kankintojui – jis gali būti patiriamas kaip gili vidinė neapykanta sau, negalėjimas patirti malonumo ko nors pasiekus ar laimėjus, negalėjimas priimti komplimentų ir panašiai.
Kadangi tai svetima, iškreipta, vaikui primesta savasties dalis, ji bus bandoma suprojektuoti sau artimiems žmonėms. Atsiranda polinkis kitus matyti kaip linkinčius blogo, nepatikimus, nemylinčius. Tada tą artimą žmogų, kuriame suprojektuojamas svetimkūnis, nukreipiama neapykanta, pyktis, ir santykiai tampa konfliktiniai. Žmogus tampa priklausomas nuo kito žmogaus, buvimo su juo – dėl to išsiskyrimas išgyvenamas labai skausmingai, bijoma vienatvės, nes tai automatiškai reiškia, kad suprojektuotoji dalis sugrįš į patį žmogų, o neapykanta bus nukreipiama į save. Tada gali atsirasti savęs žalojimas, suicidiniai impulsai – tarsi siekiama išlaisvinti save nuo to svetimkūnio, „nužudant kitą savyje”.
Šis mechanizmas gali būti apibūdintas tokia seka: didelis jaudulys ar stresas sukelia disreguliaciją; dėl to žmogus nebesupranta, kas vyksta, arba praranda emocijų kontrolę; kyla nepakeliama vidinė būsena; joje aktyvuojasi „svetimkūnis” ir poreikis pabėgti nuo nepakeliamos situacijos ar išgyvenimo – tai gali nukreipti į savižalą kaip būdą bent laikinai tos nepakeliamos būsenos atsikratyti.
Tėvystės ir prieraišumo svarba
Gimę neturime žinių, kaip mentalizuoti – mentalizacija plėtojasi, kad galėtume tai daryti, turime išmokti. Todėl globėjų, tėvų indėlis mentalizuojant labai didelis. Mentalizacijai stiprinti siūloma naudoti tėvams skirtą krizės planą, kuris padeda bendraujant su mėginančiu žalotis (ar jau tai dariusiu) paaugliu ar jaunuoliu (Rossouw, Fonagy, 2012). Savižala dažnai nutinka užplūdus stiprioms emocijoms, kai sunku „išbūti”, jas valdyti.
Kai vaikas žalojasi, galima: smalsiai, susidomėjus klausytis; pamėginti suprasti; pasidalinti, kad esate čia ir norite padėti; padėti mentalizuoti. Kita vertus, svarbu vengti šių dalykų: nepanikuoti, nekaltinti ir negėdinti, nebauginti, o hospitalizacijos negrasinti kaip bausmės priemone.
Naudingos ir kelios saugumo priemonės: pašalinti aštrius daiktus, kad jie nebūtų iš karto pasiekiami; vaistus laikyti užrakintus, sunkiai pasiekiamus; pamėginti pasikalbėti su paaugliu, jaunuoliu, ar jo kambaryje nėra kokių nors daiktų ar įrankių, kuriais galėtų susižaloti – pasitarus juos pašalinti.
Gali tekti pripažinti, jog paaugliui ar jaunuoliui su jumis bus sunku kalbėtis apie savižalą, ir tai gali užtrukti laiko. Naudinga pamėginti surasti „saugumo žodį”, kurį bendraujant su savo vaiku sutarsite naudoti, kad jis jaučiasi nesaugiai, jam kyla impulsas žalotis – pavyzdžiui, vaikas gali parašyti „aš nesaugus”, ir tuomet svarbu pamėginti kalbėtis su vaiku, kol šis impulsas praeis ir jam palengvės; jei jūs negalite, paprašykite, kad kas nors kitas pabūtų ir pabendrautų su jūsų vaiku.
Tikslas – padėti jaunam žmogui ir jo šeimai geriau mentalizuoti, vieniems kitiems tiksliau atspindėti, suprasti kito vidines būsenas, jausmų ir elgesio priežastingumą.
Mentalizacijos stiprinimas: dimensijos
Mentalizacijos stiprinimas apima: mokymąsi mentalizuoti – atpažinti, įvardyti savo jausmus, poreikius, mintis; atpažinti nementalizuojančias mintis apie save, kitus; pastebėti mentalizacijos dimensijas (polius) ir stengtis stiprinti mažiau išplėtotas dimensijas – jei nuolat galvojate, ką kiti pagalvos ar pasakys apie jus, tikriausiai turėtumėte skirti daugiau dėmesio savo normoms ir poreikiams; atpažinti nementalizuojančias būsenas (psichinio tapatumo, teleologinę ir tariamąją) ir pastebėti, kai mentalizacija sutriko.
Mentalizacija yra daugiakomponentis reiškinys, kurį galima apibūdinti keturiomis kryptimis. Automatinė ir kontroliuojama dimensija skiria spontanišką, be pastangų vykstantį mentalizavimą nuo apgalvoto, stabtelėjus vykstančio mentalizavimo. Į save (aš) ir į kitą dimensija nurodo, kurį subjektą – save ar kitą – šiuo metu mentalizuojame. Emocinė ir mąstymo (kognityvinė) dimensija skiria samprotavimą apie įsitikinimus, norus, ketinimus nuo emocijų atskyrimo ir jų interpretacijos. Vidinė ir išorinė dimensija skiria mentalizavimą, paremtą intuicija apie tai, kas vyksta viduje, nuo mentalizavimo, paremto išoriškai matomais ženklais – kūno poza, balso tembru, veido išraiška.
Trys nementalizuojančios būsenos
Psichinio tapatumo nementalizuojanti būsena reiškia, jog tai, kas mano galvoje, tampa lygu realybei. Mintys ir jausmai vertinami kaip absoliuti tiesa – pavyzdžiui, „aš esu bjaurus (-i)”, „aš esu nevykėlis (-ė)” jaučiama kaip visiškai tikra, be jokios abejonės. Būdingas juoda-balta mąstymas, netoleruojamos alternatyvios perspektyvos.
Teleologinė, kūno nementalizuojanti būsena reiškia, kad tikra ir suprantama laikoma tik daiktinė, fiziškai matoma ar veiksmais išreikšta realybė. Savižala, persivalgymas, badavimas, ribojimas ar perteklinis sportavimas šioje būsenoje tampa tarsi vienintelis būdas „ką nors padaryti” su savo kūnu, kad pajaustum kontrolę ar palengvėjimą.
Tariamoji nementalizuojanti būsena reiškia, kad vidinis pasaulis tarsi visiškai atskiriamas nuo išorinės realybės. Apie jausmus kalbama intelektualiai, teoriškai, tačiau iš tikrųjų jų nejaučiant (tai panašu į disociaciją, į „tuščio kambario” pojūtį).
Šių būsenų įveikimo strategijos skiriasi – esant psichinio tapatumo būsenai svarbiausia raminti ir leisti, kad kitas padėtų nurimti; esant teleologinei būsenai svarbu sustabdyti destruktyvų impulsą ir jį nukreipti į mažiau žalingą veiksmą; esant tariamajai būsenai svarbu grąžinti dėmesį į tai, kas vyksta čia ir dabar.
Praktinės priemonės savireguliacijai stiprinti
Naudinga suprasti, kokią funkciją atlieka savižala – pastebėti argumentus, kodėl norisi žalotis (pavyzdžiui, greitas emocinis palengvėjimas, atsitolinimas nuo sunkių jausmų, fizinis skausmas padaro jausmus apčiuopiamesnius), ir argumentus prieš (gėda ir kaltė po to, tai sustabdo nuo norimo gyvenimo, baimė, kad sužinos artimieji, noras slėpti žymes). Toks palyginimas padeda geriau suprasti savižalos funkciją ir ieškoti jai alternatyvų.
Verta iš anksto susidaryti asmeninį sąrašą veiklų, į kurias galima nusikreipti, kai kyla stiprus impulsas žalotis: fizinės, judėjimo veiklos (pasivaikščiojimas, sportas, šokis); socialinės (pokalbis su draugu ar artimuoju); kūrybinės (piešimas, rašymas, muzika); jusliniai pojūčiai, padedantys nuraminti (šiltas ar šaltas kompresas, mėgstamas kvapas, mėgstama daina). Naudingas gali būti ir penkių pojūčių nusiraminimo būdas: regėjimas (mėgstami vaizdai, gamta, nuotraukos), kvapas (kvepalai, eteriniai aliejai), garsas (raminanti muzika, gamtos garsai), skonis (kažkas skanaus, žolelių arbata) bei lytėjimas (minkšta pleda, gyvūno glostymas, antistresinis kamuoliukas).
Naudinga iš anksto pasiruošti ir savotišką „gydančią dėžutę” – kartoninę ar medinę dėžutę, į kurią sudedami raminantys, teigiamai veikiantys daiktai ar priemonės: mėgstami liesti daiktai, nuotraukos ar atsiminimai, mėgstami kvapai, dainų sąrašas, kvėpavimo technikų aprašymai. Tokiose situacijose gali padėti ir telefono programėlės, pavyzdžiui, „Ramu” ar „distrACT”, kuriose yra kvėpavimo pratimų ir nusikreipimo technikų.
Kai kada padeda ir kitokie, nedestruktyvūs būdai „maištauti” ar išlieti įtampą – pavyzdžiui, pasidažyti plaukus, pasikeisti stilių, garsiai surikti į pagalvę, ką nors nuveikti savaip, ne pagal tvarką, imtis naujo pomėgio ar sportuoti. Svarbiausia technika, kurią rekomenduojama stiprinti pirmiausia, – mentalizavimo gebėjimas: kuo geriau pavyksta mentalizuoti, tuo mažiau tikėtina, jog sunkūs jausmai virs destruktyviu veiksmu.
Krizės planas
Vienas pirmųjų MBT terapijos etapo žingsnių – kartu su terapeutu parengti asmeninį krizės planą, kuriuo galima pasinaudoti pajutus, kad kyla rizika žalotis. Toks planas paprastai apima: kokiose situacijose kyla didžiausia rizika, kad viskas pablogės; kokios emocijos yra ypač sunkios ištverti (pyktis, liūdesys, nerimas, atstūmimo jausmas); kas praeityje padėjo tokiose situacijose elgtis kitaip; ką ateityje galima daryti vietoje žalojančio elgesio; kas anksčiau padėjo pasinaudoti šiais būdais ir kas galėtų padėti dabar; su kuo galima susisiekti ar kieno pagalbos paprašyti prieš „įkrentant” į žalojantį elgesį; kaip artimieji galėtų suprasti, kad yra sunku, ir kaip jie galėtų padėti; galiausiai – kurioje vietoje laikyti šį planą, kad prireikus juo būtų galima greitai pasinaudoti.
Mentalizacija grįsta terapija iš esmės siekiama stabilizuoti jauno žmogaus afektą, emocijas ir asmenybės savybių kontrolę, o tai ypač svarbu žmonėms, turintiems neatidėliotiną norą susižaloti. Negebant mentalizuoti, žmogus dažnai neturi supratimo, kas dedasi jo viduje, ir nežino, kaip sau padėti nesielgiant destruktyviai, kai jį užplūsta sunkios emocijos. Tačiau ilgainiui gebant vis stipriau ir stabiliau mentalizuoti, savęs žalojimo epizodų dažniausiai patiriama vis mažiau.
Originaliai publikuota knygoje „Valgymo sutrikimai: užduočių knyga bandantiems sveikti” (Kaunas, 2023).