Mentalizacijos terminas kilo iš klinikinių psichologų P. Fonagy ir M. Targeto darbų, tyrusių kūdikio ir mamos sąveiką bei tai, kaip formuojasi vaiko refleksinė funkcija. Pastebėta, kad mentalizavimo gebėjimai priklauso nuo prieraišumo kokybės: vaikams, kuriems būdingas nesaugus prieraišumas, mentalizacija būna silpnesnė, ribotesnė. Remdamiesi šiais tyrimais P. Fonagy ir A. Batemanas sukūrė į mentalizaciją nukreiptą terapiją (angl. mentalization based treatment, MBT) – struktūruotą terapijos formą, kurios tikslas – stiprinti žmogaus gebėjimą mentalizuoti.
Kas yra mentalizacija?
Mentalizuoti – tai reikšti savo ir kito mintis bei jausmus „turėti galvoje” (angl. holding mind in mind), tai psichinė, protinė veikla, proto sąmoningumas, nuolatinis bandymas suprasti kitų mintis, jausmus ir kūno kalbą, galiausiai – gebėjimas mąstyti apie patį mąstymą. Mentalizacija yra įsivaizduojama psichinės veiklos forma, kuria suvokiame ir interpretuojame savo bei kito žmogaus elgesį remdamiesi psichinėmis būsenomis – poreikiais, norais, jausmais, mintimis, įsitikinimais, tikslais, priežastimis. Esame linkę matomam elgesiui suteikti prasmę, paaiškinti jį sau.
Mentalizuodami gebame matyti save tarsi iš šalies, o kitą – iš vidaus; suprantame, ką patys jaučiame ir galvojame apie save, ką jaučiame ir galvojame apie kitą, ką kitas jaučia ir galvoja, ir kas iš tiesų vyksta tarp mūsų. Būtent šis gebėjimas leidžia tarpusavyje prasmingai bendrauti – kuo geriau suprantame ir save, ir kitą, tuo geresni tampa mūsų asmeniniai bei socialiniai santykiai.
Mentalizacija ir valgymo sutrikimai
Moksliniai tyrimai rodo, kad valgymo sutrikimais sergantys asmenys pasižymi prastesne mentalizacija nei sveiki žmonės. Sutrikęs gebėjimas mentalizuoti prisideda prie blogesnių tarpusavio santykių ir destruktyvaus elgesio – badavimo, vėmimo ar kito būdo bandant „susireguliuoti” savo emocijas. Skirtingų tyrimų duomenys šiek tiek skiriasi, tačiau sutariama, kad sergantiesiems būdingi sunkumai atpažinti emocijas, mentalizuoti save ir kitą, jų emocinė reguliacija dažnai prastesnė. Neretai tokius asmenis galima apibūdinti kaip aleksitimiškus, tai yra – nesugebančius žodžiais apibūdinti savo, o kartu ir aplinkinių jausmų. Vienoje iš studijų (Simonsen ir kt., 2020) pastebėta, kad daugiausia sunkumų sergantiesiems kelia savęs supratimo, arba „aš”, dimensija.
Mentalizacijos dimensijos
Mentalizacija yra daugiakomponentis reiškinys, kurį galima apibūdinti keturiomis kryptimis, arba poliais. Kasdien mentalizuodami judame tarp šių priešingybių:
- Automatinė ir kontroliuojama. Bendraudami spontaniškai ir natūraliai mentalizuojame automatiškai, be pastangų. Kai kiti žmonės sureaguoja kitaip, nei tikėjomės, ir mes nustembame, stabtelime, pradedame apgalvotai svarstyti, kodėl taip pasakė ar pasielgė – tai kontroliuojama mentalizacija.
- Į save ir į kitą. Nurodoma, kurį subjektą – save ar kitą žmogų – šiuo metu mentalizuojame. Sveika mentalizacija reikalauja dėmesio abiem kryptims, o ne vien savo, ar vien kito vidiniam pasauliui.
- Emocinė ir kognityvinė (mąstymo). Kognityvinė, mąstymo mentalizacija apima samprotavimą apie įsitikinimus, norus, mintis, ketinimus, perspektyvos suvokimą. Emocinė mentalizacija apima tikslesnį emocijų atskyrimą, ambivalentiškų jausmų pripažinimą, emocinio patyrimo interpretaciją.
- Vidinė ir išorinė. Vieniems lengviau mentalizuoti remiantis išoriškai matomų psichikos būsenų ženklais – kūno poza, balso tembru, veido išraiška, kitiems – labiau pasitelkiant intuiciją ir įsivaizduojant, kas vyksta kito žmogaus viduje.
Sėkmingai, adaptyviai mentalizacijos raiškai itin svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų polių, kartu lanksčiai pereiti nuo vieno prie kito. Tokia mentalizacija siejama su geresne emocijų reguliacija ir sėkmingesniais socialiniais santykiais. Neretai galime pastebėti, kad koncentruojame dėmesį tik į vieną iš dimensijų, o tai reiškia, kad kitoje nustojame mentalizuoti.
Kai nustojame mentalizuoti
Visi be išimties kartkartėmis nustojame mentalizuoti, nes neįmanoma būti nuolat refleksyviems. Mus veikia gyvenimo įvykiai, traumos, prieraišumo stiliai ir tiesiog gyvenimiški stresoriai. Kad tai vyksta, rodo keletas gana ryškių požymių:
- Kategoriškumas dėl kito žmogaus motyvų – „tikrai žinau”, kodėl jis taip pasielgė, nesvarstant alternatyvų.
- Mąstymas „juoda” arba „balta” – be niuansų, be tarpinių variantų.
- Sumažėjusi empatija sau ar kitiems, mažas domėjimasis savo ar kitų vidinėmis būsenomis.
- Daug žodžių, bet mažai turinio – kalbame teoriškai, be jausmų, kaip nejausdami to, apie ką kalbame.
- Savęs žalojimas ir kitas destruktyvus elgesys vietoje bandymo suprasti, kas vyksta viduje.
- Dėmesys išoriniams veiksniams, o ne vidinėms būsenoms – pavyzdžiui, aiškinama „todėl, kad skaudėjo galvą”, nesigilinant į tikrąsias priežastis.
- Perdėti apibendrinimai, pavyzdžiui, „visi vyrai tokie”, „akivaizdžiai taip yra dėl to, kad…”.
- Netoleruojamos alternatyvos, kitokios perspektyvos, nelieka abejonių – tik kategoriškumas.
Šie sunkumai gali tapti itin skaudūs – meno terapijos metu vienas pacientas, gydomas nuo valgymo sutrikimo, spontaniškai nupiešė save kaip „monstrą”, su kuriuo santykiuose iškyla savivertės klausimai ir savęs nevertinimo pojūtis. Toks piešinys vaizdžiai parodo, kaip sutrikusi mentalizacija iškreipia savęs suvokimą.
Kita vertus, gera mentalizacija leidžia mums geriau suprasti, kokie žmonių tarpusavio santykiai, suvokti, kas mes esame, kokie mūsų prioritetai ir vertybės, išvengti nesusipratimų, lengviau reguliuoti savo jausmus, įžvelgti ryšį tarp emocijų ir veiksmų, geriau suprasti savo vidines būsenas ir stabilizuoti vidinį „aš”, savęs pojūtį bei tapatumo jausmą.
Mentalizuojanti laikysena
Mentalizuojanti laikysena – tai smalsumas savo ir kito vidiniams išgyvenimams, kai nusiteikiama, kad kito žmogaus mintys nėra permatomos ir jos turi būti nuolat tikrinamos, norint suprasti kitą, santykį tarp mūsų. Tai – nežinančiojo laikysena apie save ir kitą nežinant iš anksto. Siekiant stiprinti mentalizaciją, svarbu geriau suprasti savo jausmus, mintis, norus, poreikius, motyvus, praktikuotis susitelkti į kitą ir mėginti pagalvoti, ką kitas galėtų jausti, mąstyti.
Naudinga įsisąmoninti keletą dalykų: mūsų protas nėra permatomas, kiti negali žinoti, kaip mes jaučiamės, ką galvojame, ko trokštame, jei tai jiems nepasakome; todėl svarbu nuolat tikslintis, klausti, o ne spėlioti, kas dedasi kito viduje. Kartais galima norėti būti suprastam be žodžių, tačiau kiti negali mūsų suprasti savaime – svarbu patiems paaiškinti, kas vyksta viduje. Skirtingi žmonės skirtingai jaučia ir supranta pasaulį, o mūsų psichika yra daugiasluoksnė: ne visada suprastinai galime paaiškinti save ar kitą, galime jaustis ir elgtis prieštaringai, patirti vidinių konfliktų. Dažnai mums atrodo, kad kiti mąsto taip pat, kaip ir mes – tai gali būti klaidinga, nes kiekvienas žmogus gali mąstyti itin skirtingai ir savitai. Galiausiai, kartais mums ar kitiems sunku išreikšti savo neaiškius jausmus ar mintis žodžiais, ir tai visiškai normalu.
Stresas ir mentalizavimo kreivė
Mūsų gebėjimas mentalizuoti nuolat svyruoja. Nepriklausomai nuo turimų žinių ir išsilavinimo, nementalizuojame, kai esame pervargę, nemiegoję, nevalgę, intoksikuoti; taip pat kai kurie žmonės dėl nesaugaus prieraišumo stiliaus, patirtų vaikystės traumų ar vystymosi bei raidos sunkumų geba menkiau mentalizuoti apskritai.
Gebėjimas mentalizuoti sutrinka tada, kai esame emociškai sujaudinti, „beprotiškai” įsimylėję, supykę ar išsigandę. Šis ryšys primena iškilusią kreivę: mentalizacija žema, kai susijaudinimo (streso) lygis per žemas arba per aukštas, ir geriausia, kai susijaudinimo lygis vidutinis, optimalus. Kylant susijaudinimui, mentalizacija stiprėja tik iki tam tikros ribos – kai susijaudinimas pasidaro per didelis, gebėjimas mentalizuoti staigiai krinta, ir pereiname į nementalizuojančią būseną, kurioje gali kilti savižalos grėsmė, agresija ar kitas destruktyvus elgesys.
Pokalbis su kitu žmogumi sunkiose situacijose gali padėti suvaldyti savo susijaudinimą – emocijas galime reguliuoti mėgindami pasitikėti kitu asmeniu, leisdami save paguosti, nuraminti. Verta pastebėti, kokie saugūs, nežalojantys būdai – kvėpavimo pratimai, judėjimas, pokalbis su artimu žmogumi ar kita, tik jums tinkama veikla – padeda jums patiems saugiai nusiraminti, kai jaučiate, kad susijaudinimas kyla per aukštai.
Emocijų atpažinimo svarba mentalizuojant
Emocijų pažinimas yra vienas iš svarbiausių būdų mentalizuoti. Emocijos – vidinis kompasas, leidžiantis pajusti, kas vyksta mūsų viduje, padedantis suprasti save, kitą ir tarpusavio santykius. Visos emocijos yra lygiavertės – tiek mums malonios, tiek ne tokios malonios, tiek sunkios – ir visos yra reikalingos, rodo, kas vyksta su mumis ir mūsų aplinka, santykiais. Pavyzdžiui, pykčio jausmas leidžia suprasti, kad kiti mus įžeidė ar įskaudino, pasielgė su mumis neteisingai – suprasdami šį jausmą, galime atitinkamai sau padėti: nubrėžti ribas, sureaguoti ar slopinti kito žmogaus elgesį.
Norint geriau atpažinti savo emocijas, naudingas gali būti vaizdinis emocijų kompasas, kuriame centre esančios pamatinės emocijos – pyktis, baimė, liūdesys, džiaugsmas, nuostaba, pasibjaurėjimas – „išsišakoja” į daug subtilesnius, tikslesnius atspalvius, pavyzdžiui, pyktis gali reikšti susierzinimą, apmaudą, pasipiktinimą ar įtūžį. Kuo platesnį jausmų žodyną turime, tuo tiksliau galime įvardyti, kas su mumis vyksta.
Emocijas dažnai jaučiame savo kūne – šnekamojoje kalboje tai vadiname „gniužulu gerklėje”, „pakirstais keliais”, „širdimi, nusiritusia į kulnus”. Verta stabtelėti ir savęs paklausti, kurioje kūno vietoje ir kaip dažniausiai jaučiate liūdesį, baimę, pyktį ar džiaugsmą – toks dėmesingumas kūno reakcijoms padeda emocijas atpažinti anksčiau ir tiksliau.
Prieraišumas ir mentalizacija
Gebėjimą mentalizuoti iš dalies lemia mūsų prieraišumo istorija. Manoma, kad savęs ir kitų žmonių supratimas priklauso nuo to, ar kūdikystėje mūsų psichikos būsenos buvo tinkamai suprastos mumis besirūpinančių globėjų. Ankstyvoje vaikystėje tinkamai atspindėjus afektus esant saugiems prieraišumo santykiams, kūdikio patiriamos būsenos tampa prasmingos, jos sėkmingai išgyvenamos – taip plėtojasi gebėjimas mentalizuoti.
Žmogaus psichologinę „aš” šerdį, arba savastį, vaikas formuoja per santykį su globėju – kūdikis sužino apie save, savo vidines būsenas iš to, kaip tėvai ar globėjai jam atspindi tai, ką jaučia ir mato („tu tikriausiai alkanas”, „matau, liūdi”, „koks tu linksmas”). Toks tikslus atspindėjimas leidžia formuotis kūdikio savasčiai, savęs suvokimo jausmui. Jei globėjai netiksliai ar blogai atspindi vaikui jo vidines būsenas, vaiko viduje gali atsirasti „svetimkūnių” – neteisingai atpažintų jausmų ar minčių, kurios primetamos vaikui kaip neva jo paties.
Remiantis klasikiniu M. Ainsworth „nepažįstamosios situacijos” tyrimu, skiriami trys pagrindiniai vaikystės prieraišumo stiliai (vėliau kiti tyrėjai aprašė ir ketvirtąjį – dezorganizuotą prieraišumą). Saugų prieraišumą suformavęs kūdikis aktyviai tyrinėja aplinką, kai mama šalia, ją pasisemdamas kaip saugų uostą, į kurį grįžta pasisemti emocijų palaikymo, o susikrėtęs mamos išėjimu lengvai nusiramina jai sugrįžus. Nesaugų vengiantį prieraišumą suformavę vaikai tyrinėja aplinką, tačiau menkai įsitraukia emociškai su mama – ignoruoja ar vengia fizinio kontakto, atrodo, lyg jiems būtų nesvarbu, ar mama išeina, ar grįžta, nors jų fiziologinės stresoreakcijos matuojant rodo didelį stresą, kurio jie beveik neišreiškia – jie išmoko slėpti savo jausmus. Nesaugų ambivalentišką prieraišumą suformavę kūdikiai – neramūs, blaškosi tarp mamos ir objektų, o mamai sugrįžus elgiasi prieštaringai: siekia artumo, bet tuo pat metu atstumia, rodo pyktį ir pasipriešinimą.
Prieraišumo stilius turi įtakos mūsų mentalizacijai ir santykiams su aplinkiniais visą gyvenimą, ypač situacijose, sukeliančiose skausmą ar baimę būti atstumtiems. Verta pagalvoti, koks prieraišumo stilius gali būti jums būdingas ir kaip jis atsispindi jūsų artimuose santykiuose šiandien.
Nementalizuojančios būsenos
Bendraudami su kitais ir patys su savimi, išgyvendami subjektyviai intensyvią emociją, patiriame nementalizuojančią būseną. Tai gali nutikti pajutus stresą arba bendraujant su mums itin artimais žmonėmis, ypač jei mums būdingas nesaugus prieraišumo stilius. Toliau aptariamos trys tokios būsenos – kaip jas atpažinti, pavadinti ir vėl pradėti mentalizuoti.
Psichinio tapatumo nementalizuojanti būsena (angl. psychic equivalency) pasireiškia, kai mūsų vidinė psichinė realybė mums atrodo kaip tikra išorinė realybė, o mintys tampa tiesiog faktais. Pavyzdžiui, sergant valgymo sutrikimu asmuo gali jaustis storas ir manyti, kad iš tiesų yra storas, nes taip jaučiasi. Šią būseną galima atpažinti, jei mąstoma kategorijomis „viskas” arba „nieko”, „juoda” arba „balta”, kai jaučiamas absoliutus įsitikinimas, kad mūsų jausmai „šimtu procentų teisingi”, ir neįsivaizduojamos jokios kitos perspektyvos.
Teleologinė, kūno nementalizuojanti būsena (angl. teleological mode) reiškia norą greitai išspręsti būseną, kai aplinka, emocinis ir išorinis pasaulis suprantamas tik pagal daiktinę (kūnišką ar veiksmų) realybę. Šioje būsenoje galvojama, jog psichiką galima kontroliuoti tik „įdarbinant” kūną – pavyzdžiui, „nepatikėsiu tuo, kol nepamatysiu”. Tokią būseną gali išreikšti žalojantis elgesys – persivalgymas, alkoholio ar narkotikų vartojimas, nevalgymas, badavimas ar siekis smarkiai numesti svorio, per intensyvūs sportavimai, tyčia sukelti vėmimai, panikos priepuoliai, skrandžio skausmai.
Tariamoji nementalizuojanti būsena (angl. pretend mode) priešinga psichinio tapatumo būsenai – vidinis, psichinis pasaulis tarsi visiškai atskiriamas nuo išorinės realybės. Šią būseną galima vadinti ir „dramblio kambaryje” būsena, kai, pavyzdžiui, po netekties apie ją šeimos nariai nekalba, elgiasi, lyg netekties nebuvo, nekalba apie savo liūdesį ar gedulą. Tariamai nementalizuojančiai būsenai būdingas intelektualus kalbėjimas be jausmų, fantazijų pasaulis, užsisklendimas savyje, atsiribojimas nuo draugų, vengimas gilintis į tikruosius jausmus.
Kiekvienos nementalizuojančios būsenos įveikimo strategija skiriasi. Esant psichinio tapatumo būsenai svarbus raminimas, leidimas ar kvietimas, jog kitas padėtų nurimti. Esant teleologinei būsenai svarbu elgesiui ar būsenai neleisti reikštis – sustabdyti destruktyvų impulsą, mėginti atpažinti kilusią sunkią emociją ir ja pasidalinti, o ne nukreipti ją į veiksmą. Esant tariamajai būsenai taip pat svarbu apmąstymus stabdyti ir mintis nukreipti į tai, kas vyksta čia ir dabar.
Mentalizuoti mokomės praktikuodami ir skirdami daugiau dėmesio tiek savo, tiek kitų vidinėms būsenoms, būdami smalsūs. Mentalizacija grįsta psichoterapija taikoma tam, kad nementalizuojančias būsenas išmoktume atpažinti ir jas keisti mentalizuojančiomis, kartu nuolat skatinant smalsumą savo vidiniam pasauliui, kitų žmonių vidiniam pasauliui ir mūsų tarpusavio santykiams.
Originaliai publikuota knygoje „Valgymo sutrikimai: kaip juos apibrėžti ir kodėl jie atsiranda” (Kaunas, 2022).